Vilnius: LMA lietuvių kalbos institutas, 1941. — 768 p.
Šio veikalo rašyba yra kiek nutolusi nuo jablonskinės: rašoma bjaurus, pjauti, pjudyti, spjauti...-, augštas, baigštus, siuogsnis, sprigtą, strigtas; pergeras, kaikuris, kažinkas, nelabai ir kt. Tai daroma šiais sumetimais. Autoriaus supratimu joto rašymas po b ir p žodžių šaknyse yra visai pagrįstas ir neabejojamas dalykas, nes jis, tas jotas, yra ne koks nors minkštumo žymimasis ženklas, kaip kaikas visai klaidingai galvoja, bet atskiras garsas, beveik visose mūsų tarmėse pažįstamas; jo, o ne ko kito, vietoje kaikur yra atsiradęs ir epentetinis l, pvz. bliurti iš bjurti, pliudyti iš pjudyti (ne iš pūdyti = piudyti) ir tt. Augštas, baigštus, sluogsnis taip santykiauja su augti, augesnis... baigus, baiginti „baidyti“, lat. baigs „baisus, baimingas“ , baiga „baimė, išgąstis“ (dėl to žr. dar Būga KS 57), sluogas, slėgti ir kt., kaip baugštus su baugus, bauginti, bugštus su bugus, būgti ir kt., todėl šių žodžių nėra jokios prasmės skirtingai rašyti.