Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys, 1927. — viii, 311 p.
Mūsų senieji kalbos paminklai plačiai po pasaulį išsklaidyti. Retai kas jais visais pasinaudoti tegali, o naujų leidimų irgi nedaug. Dėl to, a. a. Būgos paragintas, trumpuosius tekstus ištisus, o iš ilgųjų didokas ištraukas atspausdinu. Kalbos ir rašybos nei taisiau nei lyginau. Juk mes norim patirti, kaip anais laikais iš tikrųjų kalbėjo ir rašė, o ne kaip kas nors iš mūsų Mažvydo, Daukšos arba Sirvydo vietoj, sakos, rašęs būtų. Tiktai stambiąsias spaudos klaidas ištaisiau pastabose, bet, kaip man dabar rodos, ir tas tankiai be reikalo. Dedamuosius paveikslus tokius išrinkau, kad jų tekstą galėtume ir su spausdintuoju tekstu sugretinti, ypač rankraštinius tekstelius lengviau išskaityti.