Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. — 394 p.: iliustr. — (Lietuvių kalbos istorija, VI). — ISBN 5420012855 (VI t.).
Šeštajame tome pateikiama lietuvių kalbos istorija nuo 1940 metų iki mūsų dienų. Tai dramatiškas laikotarpis, kupinas tautos kančių ir kovos už išlikimą. Prarasta nepriklausomybė, o po pusės šimtmečio vėl atgauta. Lietuvių kalba buvo netekusi valstybinės kalbos funkcijų, likusi be apsaugos, graužiama dvikalbystės bei rusifikacijos vėžio. Nusilpo ir sunyko. Prasidėjus Atgimimui, ji vėl atgavo savo teises, tapo valstybinė kalba. Taigi jos raidą lėmė sudėtingi ekstralingvistiniai procesai. Visa tai ir stengtasi nušviesti šioje knygoje. Ją rašydamas autorius rėmėsi ne tik dokumentais, bet ir savo atsiminimais. Lietuvai netenkant nepriklausomybės jis jau buvo gimnazistas. Karui pasibaigus studijavo Vilniaus universitete. Po to visą laiką jame dėstė lituanistikos kalbines disciplinas. Taigi pats visą laiką iš arti matė lietuvių kalbos raidą, joje dalyvavo. Teko pergyventi visas „baltąsias dėmes“, matyti kraujuojančias tautos ir kalbos žaizdas, bolševikų glaistomas melo ir apgaulės tepalu. Vėliau atėjo Atgimimo džiaugsmas, dainuojantis išsivadavimas. Visa tai ir buvo fiksuojama, daromos išvados, kurios šioje knygoje dėstomos. Kitaip susiklosčius istorinėms sąlygoms, žinoma, parašyti jos būtų buvę neįmanoma. Bent tokios, kokia yra. Šia knyga baigiama „Lietuvių kalbos istorija“. Dar vieną knygą suda rys visų 6 tomų rodyklės ir skaitytojų pageidauta teminė bibliografija.